in the lights of gratitude

On October 13, 2006 the exhibition of my artworks was opened in the hotel “Navalis” Klaipeda, Lithuania.

Butterfly in the Plaster

Technique… What matters indeed is not “what?” and “where?” but HOW do we use the knowledge that was received by us.

Brother Bernardas was reading his poetry during the opening party.

It looks as if my works have nothing in common with an ecclesiastical art, but this isn’t the truth. The secular shapes of my pictures express the same song of gratitude to God and thats the secret of the light. That’s what whispers my colors.

I love to paint, to rejoice at the colors. However, our attempts to measure each other according to his/her works grieve me. If the picture that I am drawing now will happen weaker than yesterday, would it mean that I too have become weaker? And what it will be in case I didn’t make any picture at all tomorrow?

As the saying goes, action without vision is a nightmare

http://www.klaipeda.daily.lt/
Žmogus – kuriantis kūrinys
Indrė Milkevičiūtė

„Navalio“ viešbutyje veikia nauja klaipėdiečio menininko Tomo Karkalo tapybos paroda „Žmogus kaip kūrėjas“.
Vaizdais ir žodžiais
„Menininkas kuria meną ir taip įsilieja į Visatos tikrovę. O visas grožis priklauso Dievui“, – per vernisažą teigė parodos organizatorė Evangelizacijos paramos fondo direktorė Virginija Martusevičienė, susirinkusiems pristačiusi du menininkus: tapytoją Tomą Karkalą ir poetą vienuolį brolį Bernardą.
„Menas gali sukurti taiką ir džiaugsmą. Bet pasaulyje yra daug dvasios vargšų ir širdies luošių. Tai yra nemeilės kankiniai. Sakralus menas visada privalo pasiekti pačius vargingiausius, bet tie patys vargingiausi gali būti patys turtingiausi žmonės“, – kalbėjo V.Martusevičienė.
Per vernisažą buvo aptariama ir T.Karkalo knygos „Sugipsuotas drugelis“ idėja.
Skiriasi tik išraiška
Knygos pavadinimo autorius nesureikšmina: „Žmonės, kurie turi fantazijos, gali ką nors išmąstyti. Tačiau aš esu realistas.
Kartą pasižiūrėjau į veidrodį – galva plastmasinė. Visai kaip sugipsuotas drugelis.
Manau, svarbu nebijoti būti savimi. Juk ne mes esam autoriai“.
Jam prakalbti į parodos lankytojus padėjo jo knygos žodžiai: „Jei vakar tapiau, tai šiandien rašau. Tačiau ar todėl kas nors pakito?
Vaizdo ir žodžio galia skiriasi tik savo išraiškos formomis.
Koks skirtumas, ar mano rankose teptukas, ar plunksnakotis?
Mūsų žmoniškumą liudija anaiptol ne mūsų naudojami įrankiai.
Menininkai ieško ne komplimentų, o atsako į savo klausimus.
O aš? Man malonu tapyti, džiugu gyventi spalvomis, bet apmaudu, kai vienas kitą vertiname pagal atliekamus darbus.
Jei mano šiandieninis piešinys bus prastesnis už vakarykštį, ar tai reikš, kad aš tapau prastesnis?
O juk rytoj visai nieko nebenupiešiu…“.
Svarbu išdrįsti
„Žmogus yra kuriantis kūrinys“, – mano T.Karkalas.
Gal todėl jis ne taip jau nori išduoti savo abstrakčiosios tapybos darbų technikos niuansus.
„Yra tiek daug visokiausių spalvotyros teorijų. Tačiau kai tu pamiršti visas tas teorijas ir paleidi spalvas, atsileidi, nieko nebegalvoji, tada prasideda tikra kūryba.
Kol mes darom pagal tam tikras technologijas, tol mes esame mokinukai. O kai pamiršti visas technologijas…
Po dailės mokyklos baigimo turi praeiti maždaug dešimt metų, kad būtų galima pasakyti, kas išėjo.
Jeigu menininkas sugebės sulaužyti viską, ko jis buvo išmokęs, „perlipt per mokytoją“, nusispjaut ant visų taisyklių ir nepalūžt, tada bus galima pasakyti – yra menininkas ar ne.
Svarbu, ar tu išdrįsi kvėpuoti pats. Tada ir gims unikali rašysena“,- šypsosi savąjį braižą atradęs menininkas.
Sutelkia dvasinė terapija
Parodos lankytojus džiugino ir pranciškono brolio Bernardo eilės: „Reikia gyvenimui rankų, laikančių duonos riekę. /…/ Reikia pašaukti dangų žvaigždėmis, kad sugrįžtų jaunatvėj kalbėjimo džiaugsmas…“
„Bendravimas yra meno duotas, o bendravimo menas yra plačioji Evangelijos žinia,- aiškino jis. – Nūdienos globalizacijos pasaulyje, kada mus pasiekia kita kūryba: nuasmeninta ir vartotojiška, svarbu sugrįžti prie kertinių, klasikinių kūrybos dalykų. Gražu girdėti, kada kūryba kyla iš piligrimystės, iš tos ženklios pėdos, įspaustos istorijoje, kur nieko neužprogramavai. Čia kyla laisvas judesys, tiesiog skrydis, gimsta spalvinė gama, poezijos posmai…“ Anot brolio Bernardo, dvasinė terapija ir žodyje, ir dailėje mus sutelkia kartu, bet kuriame mene svarbios dvi dalys: meno pateikimas ir žiūrovas, kuris stebi, įsigilina, skaito meno ženklus…
Naująją T.Karkalo parodą „Navalio“ viešbučio galerijoje galima apžiūrėti bet kada iki lapkričio 20-osios.

Advertisements

5 thoughts on “in the lights of gratitude

  1. I’m so happy you managed to get the exhibition ready and it was so sucessful. I know it was a monumental effort for you – but that’s OK, you’re a monumental being.

    Love & best wishes, Peter

  2. Congratulations Tomas. I think your art is inspiring and unique. Your work is quite refreshing to look at.

    Best of wishes to you in your artistic journey.

    Peace 🙂

  3. Thanks for the comment. Painting looks like more fun than going back to school, I think. It seems funny to have a guy in robes reading poetry at an art show. Somehow it gives me the giggles…especially the looks on all the ladies’ faces as they sit enraptured. Anyway, it feels good to laugh. Thanks!

Leave a Reply

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s